BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiais laikais, žmonės nuolatos skuba, amžinai trūksta laiko, o laikrodukas tiksi ir tiksi, skaičiuoja mūsų laiką. Ir kaip nekeista, vis tiek daug darbų neužbaigta. Jų vis lieka  ir lieka kitai dienai, o prie jų vis dedasi  naujos. Taip gaunasi užburtas ratas, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos. Tik sukasi ir sukasi.

Ar kartais susimąstote, kokią įtaką mums turi laikas? Ar tikrai, mes jį išnaudojame tikslingai? Daug savo laiko atiduome darbams ir įvairiems reikalams, na dar ir savo pomėgiams. O kaip šeima? O taip, mūsų brangiausieji. Kartais atrodo, kad jiems laiko lieka mažiausiai. Vaikai, ypač vaikai, mažiausiai gauna tėvų dėmesio. Na taip, sutinku. Kol mes maži, gauname jo daugiau, nes kartais tėvai paprasčiausiai neturi iš ko rinktis. O kai paaugame? Kai tampame savarankiški? Kas tada? Tėvai puola visom “keturiomis” į savo darbus, atsigriebti už tą laiką, praleistą kartu su mumis. Ir tai ne melas! Žinoma, pasitaiko išimčių ir jokiais atvejais, netaikau šito kiekvienam asmeniškai. Tęskime toliau.

Jau supratome, kad mažiausiai tėvų dėmesio gauna vaikai, o kartais taip norisi jo daugiau. Tačiau mes bejėgiai, maži padarėliai, ką nors pakeisti. Taigi, dažniausiai taip ir gyvename. Dienos metu einame į mokyklą, grįžę namo, užkandame ko turime ir laukiame tėvų. O taip, tėvų. Ir štai, pagaliau mes jų sulaukėme ir turėsime progą, laiką praleisti kartu. Ar pasakiau laiką kartu? Deja, padariau klaidą taip pasakydama. Žinote kodėl? Tėvai jo neturi. Bet kodėl? Mama visada randa laiko ką tvarkytis arba iš nuovargio tenka prigulti (dažniausiai tai tik pasiteisinimai). O tėtis? Rimtai, o ką veikia tėtis? Jis irgi reiklaų turi. Kaip aš nesusiprotėjau. Jam reikia ką nors tvarkytis garaže , o gal kur nors nuvykti, pažiūrėti televizorių ir galų galiausiai - galbūt jis pavargęs. Vargas vargelis. Kada tie žmonės atras laiko pramogoms ir atsipalaidavimui! Mano protui sunku suvokti!

Laikas kartu su vaikais - tokio beveik nėra. Rimtai. Na gerai, galbūt savaitgaliais kartais išvažiuojdavome kur nors (dažniausiai kas jiemas patinka) arba nuobodžiai sėdavome namuose. Taigi, gyvename po vienus stogu, bet iš tikro gyvename atskirai. Aš savo kambaryje, jie savo. Didelis čia daikto, pagalvotumėte. Na pripažinkite, ir  Jūs vaikystėje svajojote  (galbūt dar svajojate) su tėvais praleisti smagiai laiką. Išeiti į kiemą, kartu paspardyti kamuolį,  pažaistu gaudynių ar šiaip  išpaišyti vieni kitiems veidukus. Juk tai smagu!

xxxxxx

Ir žinote ką? Dabar nesuprantu, kodėl jie tikisi iš savo vaikų dėmesio ir artumo? Na p.s. sūnui sukako 16 metų. Jau didelis berniukas ir mąsto savarankiškai. Per tą laikotarpį, mažai gavęs dėmesio iš tėvų, jis susikūrė savo pasaulį: rado savų pomėgių, veiklos ir pan. Ir ką Jūs manote, tėvas užsimano, kad jo sūnus padėtų jam užsiimti mašinų remontu. Remontu! Kas čia dabar? 16 metų jo neįtruakė į savo veiklą, neskyrė jam atitinkamo dėmesio ir dabar nori, kad jis remontuotu mašinas?. Ir žinoma, tėvas neigiamu atsakymu nepatenkintas, todėl  reiškia jam savo pretenzijas. Tėvukai - atsipeikyki, čia tavo  darbo rezultatas! Argi ne taip?

Na ką, paminėkime ir mamuliuką. Dukra mažai laiko leidžia namuose ir mamai tas nepatinka. Prašo pagalbos namuose. Juk ji jau didelė! Bet žinoma, ji pamiršo vieną smulkmeną - niekada neleido jai kištis į namų tvarkymą. O dabar atsipeikėjo? Ar jie kartais supranta, ką patys padarė?

Reikia nepamiršti, kad per didelis tėvų dėmesys vaikus išpaikina, o paskui nebesusitvarko. Vėliau skundžiasi, kaip jiems sunku ir kalti aišku lieka vaikai. Bet deja deja, tėveliai klaidingai mano, jog kelis metus vaiką palepins, o paskui nelepins ir viskas bus gerai. Didelė klaida taip galvoti. Taip nebūna. Kaip sakoma - “turi griebti jauti už ragų nuo pat pirmos dienos“. Ar vaikas mažas ar didelis - tai neturi būti skirtumas. Na ir vėliau su jais nesusitvarko, o paleisti į visuomenę - ją niokoja.  Ir kas be ko, kad tokie vaikai nejaučia pagarbos savo tėvams - juk jiems viskas leidžiama. Išpaikinti velniūkščiai!  Čia visiškai viskas aišku.

xxxxxx

Taigi, artėjam į pabaigą. Ką visu tuo norėjau pasakyti? Brangūs tėveliai (esamiems ir būsimiems), jei norite ateityje su savo vaikais būti artimi ir užmegzti stiprius tarpusavio santykius - privalote juos sukurti ir žinoma, visada palaikyti.  Per didelis dėmesys nėra gerai, bet dėmesio stoka irgi blogai. Visada įsivaizduok, kokią šeimą nori matyti ateityje, kai vaikai užaugs. O kitas žingsnis - pastangos. Be jų, net nebus bandymo to pasiekti. Be pastangų, tai tas pats, kas žaisti loteriją - pasiseks arba ne.

Visada galima atrasti laiko savo vaikams, tiesiog reikia noro. Ir nesakykite, kad neišeina - tai neįmanoma ;)

Rodyk draugams

Ankščiau ar vėliau  į mūsų gyvenimą įžengia “naujokas” - talentas. Visi norime būti kažkuo talentingi, tik šis poreikis kiekvienam gali pasireiškti skirtingu laikotarpiu: pvz.,  vaiko, paauglio, jaunuolio, suaugusio ar jau brandaus amžiaus, laikotarpyje. Pabandykime paanalizuoti talentų “asmenybę”.

Pradėkime nuo to, jog 100 % talentingų žmonių iš prigimties nėra. Kodėl taip drąsiai teigiu?  Atsakyti nėra labai sudėtinga, kadangi talentas - tai tik gebėjimas, kurį mes išugdome per tam tikrą laikotarpį. Žinoma, paskui  ”einama” link tobulėjimo. Galbūt reikėtų pripažinti, kad ne visiems žmonėms sekasi  visos sritys puikiai, bet tikrai, kiekvienas žmogus turi tam tikrą  sritį, kurioje pasireiškia jo gabumai.

Talentas labai jau abstraktus išsireiškimas. Jei žmogus nėra gabus vienoje srityje, p.s. šokiai - tai jokių būdu nereiškia, jog jis netalentingas. Toks išsireiškimas būtų visiškai absurdiškas! Negi manote, kad pvz., 5 metų mergaitė, gerai dainuodama, jau atsinešė 100%  talentą iš prigimties? Aš tikrai sudvejočiau. Pirma, sutinku, ji turi balsą - tai jau “prigimties dovana“, antra, netikiu, jog ji neužsiima dainavimo praktika. Kitaip tariant, pagalvokite patys, ar 5 metų mergiatė, turėdama gerą balsą ir nė karto nemėginus dainuoti, sugebėtų išdainuoti garsių daininkų dainas?  Žinokite, aš tikrai netikiu. Tai tik įrodo, kad talentas yra pas kiekvieną iš mūsų ir jį būtinai reikia ugdyti. Svarbiausia jį atrasti, tada ugdyti ir Jūs talentingas. Taip, mes turime talentą iš prigimties, bet jis ne “pilnas”.

Aš tikiu, kad kievienas žmogus turi talentą, tik jis dar giliai paslėptas ir neatskleistas. Jei dabar galvojate, kad neturite talentų ir dėl to labai pergyvenane - nustokite tai daryti. Jūs talentingi! Viskas slypi tame, kad jis dar neatrastas.

Iš tikro niūru, o gal ir gaila, jog žmonės mažai laiko skiria sau - savo tobulėjimui. Didžioji dalis minčių, sukasi apie darbą, mokslus, šventes ir t.t., o kiti net priešingai - užsidaro savyje.

Sunku savyje atrasti talentų, jei jų neieškoma. Labai smagu, kai pasitaiko netikėtas talentas, tarsi nukritęs iš dangaus, bet tokia laimė pasibeldžia ne į kiekvieno iš mūsų duris.

Pripažinkime, jog norinti atrasti savo gebėjimus, labiau pažinti save -  turime mėgautis pasauliu, mesti jam išūkius ir keliauti per pasaulį  ieškant įdėjų, bet tuo pačiu smagiai leisti laiką. Tačiau gaila, taip nėra. Nemaža dalis žmonių, ypač jaunimas, laiką  švaisto kitiems poreikiams patenkinti: darbas, pinigai, linksmybės, draugai. Tai paviršutiniški dalykai. Pritariu, jog šie gyvenimo poreikiai yra  svabūs, tačiau visada galime juos papildyti kitais, kaip pvz. knygų skaitymas, kelionės, savanoriška veikla ir pan.

Talentas yra pas kiekvieną iš mūsų, tik reikia jį atrasti. Tam, kad to pasiektumėme, pirmiausia turime “atsiverti” vidiniam pasaliui, o atrastą talentą brandinti visą gyvenimą. Pasitikėti savimi, būti optimistais ir paversti tai mūsų gyvenimo dalimi.

Kad mūsų talentas būtų “pilnas” - turime su juo dirbti. Jei turime prigimtinį talentą ir su juo nedirbama - jis dar neatskleistas.  Talento vardo - nevertas.

Talentas - tai pastangos ir siekiai!

Geros dienos, talentingieji draugai’..

Rodyk draugams

Vieną lietingą vakarą, užmačiau straipsnį  apie santykius su bendradarbiais. Ir žinote ką? Mane “užkabino”! Skaičiau taip įsijautusi, kad net akių negalėjau atitraukti. Tarp kitko, apie santykius su bendradarbiais, kažkiek esu susipažinusi iš teorinės ir praktinės pusės - tai šis straipsnis  tik dar labiau pagilino  mano suvokimą.  Perskaityti  įdomūs ir naudingi dalykėliai praplėtė mano akiratį ir privertė susimąstyti: “Artimi ar draugiški santykiai su bendradarbiais”.

Pripažinkime, šiais laikais dirba visi: nuo mažų iki didelių žmogeliukų. Susitikimas su bedradarbiais yra neišvengiamas - tai tik laiko klausimas. Daugiausia savo laiko praleidžiame būtent darbe, su žmonėmis, kurie  dirba kartu su mumis. Pasitaiko gana nemažai atvejų, kai bendradarbiai tarpusavyje labai artimai susibendrauja ir tampa draugais  už darbo ribų.

Kada nors susimąstėte, kokią įtaką tai gali turėti mums?

Nuo mūsų santykių su bendradarbiais  priklauso mūsų pačių asmeninis gyvenimas, savijauta ir darbo “statusas”. Žmonės, kurie savo kolegas laiko artimais draugais, išsipasakoja savo nuoskaudas, kartu dalinasi gyvenimo įspūdžiais - gali skaudžiai nusivilti. Gerai pagalvojus ir įsigilinus, tėsos tikrai yra. Dažnai pasitaiko, kai darbo “draugužiai” susipyksta, pradeda viskas griūti iš po kojų, o ypač darbe. 

Panagrinėkime dvi situacijas:

  1. Su bendradarbiu esame artimi draugai ir kolegos. Jis pradeda užimti aukštesnes pareigas, atlyginimas didesnis ir jam puikiai sekasi. O mums verda pavydas, jaučiame nepasitenkinimo jausmą ir panašiai. Viduje (savyje) išgyvename negatyvius jausmus, kuriuos “parsinešame namo“. O kartais pasitaiko, jog draugystė nutrūksta ir  pasikeičia darbo “statusas”.
  2. O kaip jaustumėmes, jei santykiai su bendradarbiais būtų draugiški? Su jais elgtumėmes mandagiai, draugiškai, palaikytume šiltą bendravimą, pasižymėtume paslaugumu ir “draugais” liktume tik darbe. Jokių asmeninių problemų pasakojimų ir vakarinių pasivaikščiojimų po darbo. Mūsų “draugužis”bebdradarbis, pradėjęs kilti karjeros laiptais, žinoma mumyse išjudintų pavydo jausmą, nepasitenkinimą “Ak tu, aš tau dar parodysiu”. Skirtumas tik tas, kad mūsų nekankins (bent jau dažniausiai)  asmeninės problemos,  mes drąsiai sieksime jį “nuversti” ir namo parsinešime  tik darbo užduotį “ Kaip man jį  nugalėti” ar kažkas panašaus.

Aš pajutau skirtumą tarp “artimas” ir “draugiškas“, kurie iš dalies panašūs, bet kartu tokie skirtingi. Draugiški santykiai yra pats geriausias pasirinkimas, nors kartais taip sunku tai įvykdyti. Bet kokiu atveju, jei žmogus turi galimybę, tai geriau renkasi  darnius ir  darbinius santykius su bendradarbiais!

Tarp kitko, aš jokiais būdais negaliu garantuoti, kad tik draugiški santykiai mums patys geriausi. Visada pasitaiko išimčių. Tiek draugiški, tiek artimi santykiai turi privalumų ir trūkumų, tačiau mano atžvilgiu, saugiausi santykiai - draugiški. Reikia pripažinti, tokius santykius sunku išlaikyti. Dažniausiai pasitaiko artimi arba per daug dalykiški santykiai, kurie ne visada mus veikia gerai.

Rodyk draugams

Kokia gyvenimo ironija yra ta MEILĖ.

Seniai, labai labai seniais laikais, iš lūpų  išriedėjęs  žodis Meilė -  turėjo tikrą prasmę. Dabar pasaulis myli viską: žmogų, maistą, sofą ir begalės kitų dalykų, kurių išvardinti aš nepajėgi.

xxxxxx

Baisu klausyti ir ausys raista,

Kai meilė dingsta per sekundę

Ir tai realybė, kurioj gyvenam mes!

xxxxx

Turi šuniuką - mažą, gražų,

Sėdėdama lauke su drauguže,

Man prieš akis jauna pora,

Jų meilė jau baigta!

Kaip gaila ir naivu,

Jog žodis meilė tik  AISTRA..

Rodyk draugams

Tenka pripažinti,  jog esu kinomanų Draugė, jei taip galima išsireikšti ir be galo mėgstų filmų žiūrėjimą bei jų analizę.

Šiandien, noriu su Jumis pasidalinti  2014 m. žiūrėtus filmus, kurie man įstrigo galvelėje  ir  tikrai juos parekomenduosiu.  Aišku, reikėtų nepamiršti, jog kiekvienas   iš mūsų turime savo “skonį” ir  šiuo atveju aš pateiksiu sąvąjį.

Aš jau noriu  pradėti, man jau rankos “niešti” ir pagaliau -STARTAS!

The Other Woman (2014)  - tai filmas, apie tris moteris, kurios surengė tam tikra prasme “keršto” planą vyrui už jo niekšybes.  Vedęs vyras pradeda susitikinėti su laimingai gyvenimą gyvenančia moterimi (aišku, ji vieniša) ir  viskas klostosi puikiai iki tol, kol ji sužino, kad jis vedęs. Tada prasideda tikra “košė”, kurią bando išspręsti trys moterys, o trečioji - dar viena buvusi iš jo  meilužių.

Šitą filmą  rekomeduoju vien  dėl to, jog jis smagus. Tesingai supratote - SMAGUS. Apie šį filmą girdėjau, skaičiau nemažai komentarų ir natūralu, kad jų  yra pačių įvairiausių.

Filmas labai lengvai žiūrisi ir vieniem tai atrodo banalau, tačiau man - lengvas romantinis/komedinis filmas, tinkantis  ypač penktadienio vakarui.

Pagrindiniai aktoriai : Camero Diaz, Leslie Mann, Kate Upton, Nikolaj-Coster Waldau.  IMDb 6,1

In Your Eyes (2014) - filmas labai įkvepiantis, romantiškas ir subtilus.  Šiame filme  du nepažįstamieji, gyvena skirtingose  vietose ir vienas kito nepažįsta. Tačiau juos vienija bendras ryšis - jie jaučia tą patį ir gali vienas kitą matyti bei girdėti.

Jei ieškote kažko neįtikėtino  ir romantiško, bet kartu ir realybės elementų - šis filmas tikrai puikus pasirinkimas! Įkvėpiantis!

Pagrindiniai aktoriai: Zoe Kazan, Michael-Stahl  David.  IMDb 7,2.

Blended 2014 - filmas apie du vienišus tėvus, kurių keliai susikerta per Jų “akląjį” pasimatymą. Tikrų tikriausiai, per AKLĄJĮ, kuris negali pasigirti tobulumu.  Ir taip, nors pasimatymas buvo nevykęs, gyvenimas juos vist tiek suveda į bendrą kurortinę kelionę - Afriką.  Kartu su savo vaikais išvykę į šią  bendrą kelionę, išbando savo jausmus..

Lengva romantinė komedija, kuri tikrai labai neprailgs. Šiaip negaliu sakyti, kad tai labai SUPERINĖ komedija, bet pažiūrėti  TIKRAI smagu.

Pagrindiniai aktoriai: Adam  Sandler ir  Drew Barrymore, IMDb 6,5.

About Last Night (2014) - du geriausi draugai vienas kitam tikros priešingybės, tačiau jiems tai netrukdė būti geriausiais draugais. Didžiąją laisvo laiko praleidžia bare. Tačiau vieną vakarą, jų skirtingas požiūris ypač išryškėja ir paaštrėja kai jų gyvenime atsirada  dvi moterys ir prasideda jausmai.  Tai apjaukia dviejų vyrukų gyvenimą. Filmas, kuris nuneša mus į porų ir draugų santykių laviną. Kartu su  veikėjais  keliaujame pasitikti nenutuokiamų gyvenimo IŠBANDYMŲ.

Su šiuo filmu laikas tikrai praleistas smagiai. Ašku, nėra ko norėti, jog filmuose būtų visur ir visada “iedali” logika. Kartais tiesiog  to nereikia. Filmas  labiausiai persipina su komedijos ir dramos elementais.  Žinomo,  kiti žanro elementai nėra pamiršti.

Pagrindiniai aktoriai: Kevin Hart, Michael Ealy, Regina Hall, Joy Bryant, IMDb 6,1.

A Long Way Down 2014 - ir štai, paskutinis mano filmas, bet tikrai neprasčiausias. Tai pasakojimas apie keturis skirtingus žmones, kurių likimai susikerta Naujų metų išvakarėse ant vieno daugiabučio  namo stogo.  Čia jie ketino “atlikti” savo savižudybę, bet žinoma -  jiems nepavyksta, nes  visi susitiko vienu metu. Kokia savižudubė kai aplink tiek žmonių?  Ir prasideda ilgas kelias link kažko…

Šiaip ganėtinai ramaus būdo filmas, veiksmo nėra  įspūdingai daug. Pagrindinė filmo esmė slypi  gyvenimo sunkumuose ir kaip  jie sprendžiami.  Rasite čia ir dramos, ir psichologijos, ir komedijos elementų. Man asmeniškai patiko!

Pagrindiniai aktoriai: Pierce Brosnan, Toni  Collette, Imogen Poots, Aaron Paul, IMDb 6,4.

Mano akimis,  šie filmai nėra patys “įspūdingiausi”, bet jie tikrai nėra prasti. Jie puikūs ir kievienas turi kažko savito!

Rodyk draugams

Kai žmogaus mintys teigiamos - tai žmogus laimingas, kai žmogaus mintys neigiamos - jis nelaimingas!.

Tokius žodžius ištarė vienas rašytojų Thomas Hohensee. Mano galvoje ši frazė buvo ilgai įstrigusi ir žinoma - išliko iki šios dienos.  Viliuosi, jog ateityje ji  ”neiškris” iš mano  galvos..

Ilgai sukau savo galvelę, o gal tiksliau būtų - bandžiau suvokti šios frazės ESMĘ.  Atsirastų žmonių, kurie manęs paklaustų - Kodėl? Šiose žodžiuose yra tiesos! Šitaip drąsiai sau teigiau net giliai nesigilindama į juos.  Vėl atsiranda tas mano mėgstamas žodelis “Kodėl”?, bet vis gi,  dar buvau per daug “silpna” atrasti pagrindinę priežastį. Galbūt į šį klausimą iš vis nėra  - atsakymo.  O taip, dar ir taip gali būti!

Nepaisant viso  kito, šito aš taip lengvai nepaleidau, tad prieš pradedant gilintis, noriu pabrėžti, jog nėra vienareikšmio atsakymo į šį klausimą.

Šiuo atveju - tai tik mano išmąstymai..

O dabar, manau , pats tinkamiausias metas duoti tikro “gazo” ir judėt į priekį..

Taigi, esu girdėjusi ir nemažai skaičiusi apie žmogaus minčių galimybes: kaip mes jomis naudojamės, kaip jos mus veikia ir pan. Skaitydama tam tikrus straipsnius šiomis temomis, autorių mintys būdavo taip aiškiai išdėstomos, jog net   nepasivargindavau  į jas labiau įsigilinti.  Šiuo  atveju, viskas kiek kitaip, daug užuominų ir mažai konkretaus paiškinimo.

Pradėsiu nuo vieno paprasto pavyzdžio: Aš negaliu  valgyti mėsos, man ji neskani. Atrodo viskas paprasta, žmogus negali valgyti šio skanėsto (mano atžvilgiu), bet iš kitos pusės pagalvojus - ar gi iš tikro taip yra?   Šioje situacijoje pats geriausias  paaiškinimas yra  mūsų mąstymas: Kaip mes mąstome, taip ir atsiliepia mūsų kūnas. Mes patys siunčiame signalus savo smegenims, kurie ne visą laiką būna mums naudingi.

Toks žmogaus elgesys parodo jo asmenybės “netobulumą” ar paprasčiau tariant - pasiduodama “silpnumo” įtakai.

Kartais pagalvojus,  kiek iš tikro aš su savimi “dirbu” ir kaip “kovoju” įvykus sunkioms mano gyvenimo įvykiams, dažnas mano atsakymas - ogi nieko! Jei kitas žmogus ištars man  kaip tu šiandien neskoningai apsirengusi, aš lengvai, be jokio mąstymo (instinktyviai) sugebėsiu įsižeisti ir priimti tai kaip TIKRĄ kritiką! Ar aš teisingai pasielgsiu - absoliučiai ne. Tai tik parodo, kad aš pasiduodu minčių įtakai, tam vidiniam savo balsui, su kuriuo aš nesu “susidraugavusi”.

Mano suvokimas - nuo  mąstymo priklauso žmogaus  savijauta ir viskas  kas vyksta su mumis. Ir taip, reikia daug dirbti su  savimi, kad pasiektume tą tikrąją laimės PILNUMĄ ir kitų žmonių nuomonės ir liktų - tik nuomonėmis.

Ar nuo mūsų minčių priklauso mūsų laimė - TAIP. Tikėti ar ne - kiekvienas renkasi  pagal save.

xxx

Rodyk draugams

Pagrindinė aktorė - Angelina Jolie

Pagrindinė aktorė - Angelina Jolie

Prieš pradėdama  žiūrėti filmą, pavadinimu ” Maleficent” (lietuviškai “Piktadarės istorija”, 2014 m.), iš pradžių buvau  nusiteikusi skeptiškai.  O taip, Jūs tikrai gerai išgirdote - SKEPTIŠKAI!.

Kad jau prabilau apie fantastinius filmus -  tai aš tikrai ne pati didžiausia Jų gerbėja. Ir manau puikiai supratote, kad šis filmas būtent toks - fantastinis ir tai įtakojo mano sprendimą jį - “nurašyti”.

Pagal visą idėją, aš turėjau šio filmo nežiūrėti, kaip  vienas iš mano  pažįstamų būtų pasakęs: ” Nepatiko traileris - nežiūrėk, ne tavo žanras - tai juolab nežiūrėk ir  savo laiko negaišink“.  Iš vienos pusės pagalvojus -  logiška, bet ką tu, čia tikrai ne man - JUK AŠ KINOMANĖ!.

MANO ĮSITIKINIMAI - užbaik žiūrėti filmą 100%  iki galo ir žinosi tikrąjį atsakymą!.

Ir aš neapsirikau - šis filmas man patiko!. Džiaugiuosi pažiūrėjusi ir nepraleidusi šios galimybės.  Dar kartą įsitikinau, kad mano įsitikinimai teisūs..

Kad jau prabilau apie šį filmą, truputi su juo Jus supažindysiu:

  • Kaip jau minėjau, pagrindinis šio filmo žanras - fantastika, bet aišku yra  dramos bei kitų žanro elementų.
  • Pagrindinis herojus - Malefisentė (Maleficent), tyros širdies mergaitė (fėja) , gyvenanti pasakiškame miške, kuri saugo savo valdas su jame gyvenačiais “žmogeliukais”. Na ir žinoma, ilgai “rojaus” gyvenimas nesitęsia, kai būdama suaugusi,  ji netenka  brangiausio turto - savo sparnų.
  • Atsirada keršto poreikis žmogui, geriausiam jos vaikystės draugui - atėmusiam jos sparnus.  Skaudžiausia tai, jog viskas tik dėl materialių dalykų - galimybė būti karaliumi!
  • Nekalta auka - jo dukra, kuri užkeikiama ir aišku,  visko išpasakoti negaliu - logiška.

Keista, tikrai keista, kad šis filmas man patiko, vis gi,  vertas mano  dėmesio.

Aišku, jis yra savotiškas, tikrai rasite nemažai “pasakų” elementų, kaip “miegančioji gražuolė”, bet vistiek žiūrint laikas neprailgo.

Juk fantastinis. Pasinerkime ten, kur realybė baigiasi!

Jei įdomu, tai IMDb - 7,4/10

https://www.youtube.com/watch?v=5HKngGlMDpU

Rodyk draugams

Save kritikuojantys žmonės - visada nepatenkinti savimi. Jei nesiseka, įsikalba, kad viskas krypsta tik blogyn.  Be abejo, randa laiko panerimauti ar net pasikankinti. Visa tai žinote ką reiškia - Jie  nedraugauja su Savimi!

Jūs sau kritikai ar draugai?

Rodyk draugams

Kai žmogaus  mintys laimingos, jis laimingas. Kai žmogaus mintys nelaimingos, jis nelaimingas.

Kai žmogaus mintys laimingos, jis laimingas. Kai žmogaus mintys nelaimingos, jis nelaimingas.

Laikas - tai pinigai! Vienas žmogus šitaip man atrėžtų, jei išsakyčiau savo norą - pasidėdėjimą kino teatre.

Šitie žodžiai, man nežinomais keliais ir aplinkybėmis, įstrigo kažkur giliai galvoje ir  iškėliau sau klausimą, į kurį bandysiu atsakyti: “Kokią laimę  įsivaizduoja šiuolaikinis žmogus’?. Aišku, tai skamba truputi per daug abstrakčiai, bet šiuo atveju - tai mano pamąstymai.

Visi puikiai žinome  pagrindinius žmogaus fiziologinius poreikius, kuriems “išsekti” ar dar kitaip tariant “dingti”  - praktiškai neįmanoma.  Be jų, deja, mes esame  niekas. O su psichologiniais poreikiais  yra truputi kitaip. Jie vystosi tobulėjant mūsų asmenybei, didėjant mūsų patirčiai, kurie  užiima svarbią vietą  mūsų gyvenime po fiziologinių poreikių.

Įsivaizduokime savo gyvenimą, kuris mums dabar praskris per kelias minutes:

“Esame 23 metų jauni žmonės,  baigę mokslus, daug dirbantys,  gyvename su  savo atrosiomis pusėmis, norime  įsigyti būstą ir nepriekaištingai jį  susitvarkyti.  Visos mūsų mintys - kaip užsidirbti daug pinigų.

Labai daug valandų praleidžiame dirbdami,  santykiai su mylimuoju (-ąją) truputi “atvėsę”, ta ugnelė kažkur pasislėpusi.  Atsiradus galimybei, laiką praleidžiame su draugais, šeima arba keliaudami, o GALBŪT tik dviese (mano aplinkoje, žmones nesinaudaudoja ta akimirka “iš tikro  pabūti tik dviese”).

Tai mūsų kasdieninė rūtina. Tada klausiame savęs -  Kas toliau? Paprasta - dirbsime toliau, nors jau praėjo visi  5  metai! Gyvename toliau, juk dar neturime visko, ko svajojome..

O kas čia dabar? Lyg iš giedro dangaus - taigi mažas mūsų angeliukas pabiriukas. Mūsų vaikelis!

Vis gi džiaugsmas ne toks, kokio tikėjomės, juk  mūsų planai sustos judėt į priekį, o tai nekelia didelės laimės, ech! Dabar dirbti reikės dar daugiau, juk šeimą reikia išlaikyti, o ką jau bekalbėti apie nuosavo  būsto įsigyjimą. Kažkaip atrodo mūsų “stogas” pradeda griūti! O  dar tie mokesčiai nedėkingi!…

Nėra kada ilsėtis, gyvenimas tapo tamsus ir nemielas - viskas erzina.

Pagaliau ištvėrėme tą sunkmetį, sulaukėme daug metų ir štai -  mes turime SAVO namus, viską įsikūrėme idealiai ir gražiai,  gyvename tuščiuose namuose, nes mūsų vaikai gyvena atskirai su savo šeimomis.

Bet giliai mūsų viduje,  kažkas netaip, darosi nyku ir graudu.  Visą gyvenimą kažko siekėme ir pagaliau - tai gavę, mes vis tiek nesijaučiame  nuostabiai!

“-Brangieji tėveliai, pakeliaukite kur nors, juk tiek  sunkiai dirbote per savo gyvenimą? Jūs to nusipelnėte, -ištarė dukra.

- Brangioji, mums jau nebe tas amžius, mes pavargę, - silpnu balsu išatrė tėvai. “

“Pasirodo gyvenimas toks trumpas, o atrodė  toks ilgas”>

Tokia situacija pasitaiko tikrai ne kiekvienam žmogui, bet vis gi būna..  Mano pagrindinė mintis - dėl ko mes, žmonės, iš tikro gyvename ir kas teikia džiaugsmo. Ar gyveme taip kaip norime? Ir kiek iš tikro mus valdo aplinkybės, o kiek mes patys norime joms pasiduoti.

Kiekvienam ateina tas momentas, kai norime būsto, gražios šeimos ir pan, tačiau kiekvienas žmogus tam siekiui pasiekti, pasirenka skirtingą būdą. Kokį renkiesi tu?..

Čia tik viena  situacija  iš daugybės kitų..

Nė mažai žmonių man yra pasakę - kalta aplinka ir aplinkybės, o ne aš”.  Argi iš tiesų?

Pamątymai Jums…

Rodyk draugams


© 2016 Rašanti plunksna | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt